2011-01-09 |
NERO tuoj bus metukai, pernai žiemą su sesytėmis paėmiau ją iš Grindos priėmimo kambario, išgyveno ji ir viena sesytė. Sesytė labai greitai rado namučius, o Nerutei vis nesisekė. Aš ir mano vaikas labai ją pamilome, bet mano kaimynai niekaip negali susitaikyti su dviejų šunų buvimu, jie terorizuoja ir mane, ir mano vaiką.
Grįžtu prie Nerutės...ji labai įspūdinga asmenybė, labai grakšti ir judri - akimirksniu nuo kalno kūlversčiais
besiritanti mergiotė. Kai mano močiutė atvažiavo po ligoninės pas mus, Nerutė jautėsi save realizuojanti, ji profesionali guodėja ir myluotoja...Vienintelė bėda - per didelis draugiškumas katėms, ji vis taikosi jas nuprausti ir taip pat..pamyluoti, o jos vis kėsinasi į kalytės akis. Akytė sugijusi, bet liks balkšvas plėmukas visam gyvenimui.Bet tai visai nemaišo nei Nerutės žavesiui, nei jos norui dūkti. Labai svajočiau, kad ji liktų gyventi Vilniuje arba prie jo, bet jei lemta į kitą miestą, tai turėčiau prašymą, bet porą kartų į metus ją pamatyti...